Pirmadienis, 27 Gegužė 2013 18:19

Apie filologų konkursą ir genijaus kompleksą

 

Greta ALMINAITĖ, IVd klasė

 

Balandžio 4-6 dienomis vyko 45-asis Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkursas. Šįkart jis buvo rengiamas pačiame tėvynės pakrašty – Šilutėje, tad ir dalyviai Vydūno vardu pavadintoje gimnazijoje buvo sutikti pasieniečiais persirengusių mokinių. Keista, pro duris buvom praleisti, nors kontrabandos – minčių ir kūrybos – turėjom visi. Tokie tat menininkų tvarka ir teisingumas.

Be pusryčiavimų, pietavimų, vakarieniavimų ir laukimo (jaudinantis arba miegant) viešbučiuose, daugiausia laiko, žinoma, užima darbas sekcijose. Septyniose atskirose sekcijose (prozos ir dramos, poezijos, literatūros mokslo ir kritikos, publicistikos ir eseistikos, tautosakos, vertimų, kalbos) aptariami dalyvių darbai, kiekvienas jų analizuojamas individualiai. Daugelis, ypač dalyvaujančių pirmąkart, laukia nuožmios kritikos ir nesupratimo, nes juk genijai, jei ir pripažįstami, tai tik po mirties. O pirmą kartą dažniausiai važiuoji šiek tiek (ar labai) genijus. Tik problema, kad gyvas. Nors jei davei marčėniškus įžadus poezijai (ar, tarkime, apskritai kalbai), gyvenimą kaip ir vis vien esi pabaigęs. Tai anokia čia problema. Vienaip ar kitaip, kritikos filologų konkurse nedaug, beveik nėra – vilčių  jauniesiems kūrėjams (jų dalyvavo 84) nepridėta, žiūrima į juos atlaidžiai, nors tikrai ne iš aukšto. Tai tarsi vienas pirmųjų literatūros deimančiukų paieškos etapų.

Bendravimas tarp vertintojų, žinomų, profesionalių (keistas terminas) poetų, eseistų, literatūrologų, vertėjų ir dalyvių daugiausia vyksta „o kaip jūs manot?“ forma – laisvai kalbama, diskutuojama, neretai nukrypstant ir visai „ne į temą“ (jei tai išvis įmanoma) ar bendrai susimąstant  visiems išgirdus, kaip, tarkime, kokioje nors chemijos klasėje zvimbinėja pirma atsipaipaliojusi musė.

Be pasišnekėjimų ir nusišnekėjimų sekcijose, būname supažindinami su kraštu, į kurį atvykome. Šilutėje prisiklausėm liūdnų Žemaitijos krašto dainų, nors gavom ir į užstalės polkučių ritmą patrepsėti. Rami savo lygumose, aš sunkiai galėjau suprasti, kad potvyniai vietiniams, skirtingai nei visiems žinias per televizorių veizintiems lietuviams, jokia katastrofa. Taip, šilutiškiai – susigyvenę su savo krašto ypatumais ir apskritai, atrodo, nuoširdumu „patvinę“ žmonės, kantrūs. O mums, spurdantiems nuo rezultatų laukimo ir labai jau vėlavusio pavasario šalčio, reikėjo, galima sakyti, vydūniškos dvasios stiprybės.

Bet už viską atlyginama – padėkos raštų, dovanų, sveikinimų ceremonija paskutinę konkurso dieną užtrunka, tačiau nė vienas nepamirštamas. Pati už savo poezijos darbą gavau III laipsnio diplomą. Turiu pasakyti, kad nei džiaugiuos, nei nesidžiaugiu – trečiąjį kartą važiavau be „šiek tiek (ar labai) genijaus“ komplekso. Važiavau su savo eilėraščiais. Tikrai savo ir savais – man tas svarbiausia.

Pateikiu jums keletą tekstų (pirmasis - „Gregorui“, kurį sąmoningai iškėliau pirmon vieton vertintojams pateiktame segtuve; mane vertinusiam poetui D. Petrošiui, rodos, taip pat šis eilėraštis įgavo prioritetą). Tad „imkiet mane ir skaitykiet“, o permanyti nesivarginkit. Ir be manęs yra ką. O ir manęs ten nėra. Arba yra per daug. A. Marčėnas sako, kad poezija – didelis melas...

 

Gregorui

 

Gregorai

tu boružėlė ant jo kaklo

tu tas boružių spiečius

kuris jį pasmaugė

Gregorai

tu drugelis vaikystės lange

šventinta žvake kurį užmušiau

Gregorai

tu laimės voras viršugalvy

tu ta baimė

dėl kurios šlapindavaus šalia lauko būdelės

Gregorai

tu kolorado vabalas bulvėse

tu šimtai kolorado vabalų kibire

kuriuos užpildavom benzinu ir sudegindavom

Gregorai

tu pilkoji bitelė

tu ta bitė

kuri įgėlė man į delną

kvepiantį uogieniuotu vandeniu

Gregorai

tu laumžirgis tarp ajerų

tu tie rujojantys laumžirgiai

kurie man reiškia rudenį

Gregorai

tu musė

tu tie muselių debesys

kuriems užėjus

mostim tepdavom kruvinas vilkšunio ausis

Gregorai

tu naktinė plaštakė

tu tos ilgakojės į lubas besiplakančios plaštakės

kurios nutraukdavo skaitymą toj vietoj

kai turėdavo bučiuotis

Gregorai

tu šūdvabalis

tu tie mėšlą rutuliojantys vabalai

kurie man primena sizifus

Gregorai

tu vidurvasario uodas

tu tie ištroškę uodai

kurių aš niekada neužmušu

nes tikiu reinkarnacija

Gregorai

tu kafka

kurio aš ilgiuosi

Gregorai

tu tas drugelis pakaruoklis

kurį aš noriu prikelt iš numirusiųjų

Gregorai

tu mano angelas sargas

Gregorai

tu amžinasis vabalas

Gregorai

tu turi sparnus

Gregorai

tu dievo karvutė

kurią laikau ant lenciūgo

kad klausytumeis mano maldų

Gregorai

ryte keliuos tik tam

kad perkelčiau tave į žalesnes pievas

Gregorai

tu mano ganytojas

kiekvienąryt geni mane

arčiau dievo

Gregorai

toks gyvenimas

kai neturi sparnų

Gregorai

tu nemirk

 

 

***

tasai

medis

visiškai

vienas

sniegynuos

 

nieko nelaukia

 

tai

jo

visą

gyvenimą

laukiu

 

su peiliuku rankoj

 

rūpintojėliui

išsidrožt

medienos

tinkamos

 

***

kol meditavau

suskeldėjo lūpos

jei tik

užsičiaupimą

ne tylą

galima vadint

meditavimu

šagalo ožiukų rately

aš vyriausia

mendeso ožkelė

lotoso pozoj

sustingus

du pirštus

į viršų

iškėlus

laukiu tarsi

liaudiškam šoky

bernelis

ant kelio

paklupęs

kolei mergelė

aplink apibėgs

bet ne mergos

ištiesta šičia

bernui rankelė

čia dvipirštis

be gaiduko

šautuvikėlis

nes

tyla mano guru

prieš ją

neatsikalbinėju

šagalo gaidelis

ne kiekvienąryt

gieda

1960m. / 2013 m.  sausio 4 d., Kamiu dar nežuvęs