Pirmadienis, 11 Kovas 2013 20:50

Korėjoje gyvenantis balčikonietis dar nevadina savęs esmės žmogumi

 

Juta LIUTKEVIČIŪTĖ, IVa klasė

 

Tai, jog balčikoniečiai išsibarstę po visą pasaulį – ne naujiena. Tačiau visada maloniai nustembame gimnazijos koridoriuose išvydę tuos, kurie ir po ilgo laiko, praleisto svečiose šalyse, grįžta čia susitikti su mokytojais, pasidalinti patirtimi. Vienas iš tokių – 1996 metais brandos atestatą gavęs Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. Pietų Korėjoje gyvenantis panevėžietis teigė, kad jau tada Juozo Balčikonio gimnazija skyrėsi nuo kitų mokyklų, o gimnazijos direktoriaus Raimondo Dambrausko nuomone, ir Martynas nebuvo eilinis mokinys.

Kelis kartus „peršokęs“ į aukštesnę klasę greičiau nei jo bendraamžiai, Martynas gimnaziją baigė gana anksti – vos šešiolikos metų. Jis mokėsi mokytojos Mildos Uselytės auklėjamoje klasėje ir didžiausią dėmesį skyrė tiksliesiems mokslams. Tačiau Martynas domėjosi ir humanitariniais mokslais – gimnazijoje mokėsi penkias kalbas, o antrame Vilniaus universiteto kurse, gilindamasis į matematiką, susidomėjo japonologijos studijomis. Būtent šis papildomas užsiėmimas leido Martynui metus praleisti Japonijoje pagal mainų programą. 

Daktaro laipsnį iš korėjiečių kalbotyros apsigynęs buvęs balčikonietis sakė, kad nuvykęs į Tekančios saulės šalį nepajuto jokio kultūrinio šoko. Metai pralėkė greitai ir grįžęs į Lietuvą Martynas kurį laiką dėstytojavo ir dirbo Orientalistikos centre. Vėliau pagal dar vieną mainų programą jis išvyko į Pietų Korėją. Išvyko ir pasiliko – ten baigė studijas, ėmė versti knygas bei filmus. 

Paklaustas, ką jis pirmiausia pastebi grįžęs į Panevėžį, Martynas atsakė, jog žemą horizontą ir tuštumas. Tačiau pridūrė, kad lietuviai ir korėjiečiai iš esmės yra labai panašūs žmonės. Korėjiečiai, pasirodo, yra tokie patys pragmatikai kaip ir mes, o jų pagrindinės sėkmingo gyvenimo vertybės yra identiškos mūsiškėms: mokyklos ir universiteto baigimas, gerai apmokamas darbas, butas ar nuosavas namas, tradicinė 1-2 vaikų šeima, geras automobilis ir šuo.

Vienas įspūdingiausių ir didžiausio atgarsio susilaukusių Martyno darbų – dalies Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ vertimas į korėjiečių kalbą. Vertimas buvo daromas specialiai Anykščiuose vykusiam teatrų festivaliui „Kliudžiau“. Kaip mums visiems pažįstamas kūrinys skamba korėjiečių kalba ir dar atliekamas egzotiška tradicine pansori forma, galite pamatyti čia: http://www.youtube.com/watch?v=OzZyTC_1Vrs. 

M.Šiaučiūnas-Kačinskas į lietuvių kalbą išvertė šiemet knygų mugėje apsilankusio Korėjos rašytojo Hailji knygą „Užupio respublika“ (beje, ji ne apie tą Vilniuje esančią Užupio respubliką, apie kurią tikriausiai pagalvojote), dirbo gidu Lietuvos paviljone šių metų vasarą Korėjoje vykusioje „Expo 2012“ parodoje.

Kalbai pakrypus apie vertėjo profesiją, buvęs balčikonietis prasitarė, kad nors ir nėra šios srities profesionalas, iš patirties gali pasakyti, kai tai – profesija, reikalaujanti išmanymo skirtingose srityse, kur kas platesnėse nei tik kalbos mokėjimas. Nors vyrauja stereotipas, kad tai – monotoniškas ir nuobodus darbas, vertėjaudamas Martynas gavo įdomių progų „pasibastyti“ po įvairias vietoves.

Neiškenčiau Martyno nepaklaususi: „Ką jums reiškia gimnazijos šūkis "Būkime esmės žmonėmis"?“ Svečias susimąstė: „Esmės žmogumi... Man atrodo, tuo metu, kai baigiau mokyklą ... jau buvo tas šūkis, bet niekas apie tai labai garsiai lyg nekalbėdavo. Nelabai turiu ką atsakyti šiuo klausimu. Nelabai galėčiau save esmės žmogumi pavadinti“.

 

1
2
3
4
5
6
1/6 
start stop bwd fwd