Antradienis, 15 Lapkritis 2011 06:23

Naktiniame dvaro parke klausėmės šiurpių istorijų

Ieva URBONAITĖ, Ib klasė

Lapkričio 11-osios vakare Ib klasė išsirengė į neįprastą ekskursiją – išvažiavome į seną Joniškėlio dvarą, garsėjantį ne tik turtinga, bet paslaptinga bei šiurpia istorija. Visi buvome nusiteikę labai linksmai, juokavome, fotografavomės, kvailiojome, nors ir žinojome iš anksto, kokio pobūdžio bus ekskursija – vaikščiodami naktį po dvaro parką klausysimės kraują stingdančių istorijų.

Važiuodami visi spėliojome, kaip viskas bus. Į dvarą nuvykome šiek tiek per anksti, todėl teko truputį palaukti. Visi buvo užsiėmę savais reikalais: kas fotografavosi, kas šiaip plepėjo, net valgančiųjų buvo. Jau sutemo, todėl visi turėjo su savimi pasiėmę prožektorius. Pagaliau pamatėme mūsų link artėjantį didelį juodą šešėlį. Jam prabilus, supratome – tai mūsų ekskursijos vadovas.

Šios ekskursijos esmė – supažindinti lankytojus su dvaro, jo apylinkų bei parko istorija ir šiek tiek juos išgąsdinti. Juk viskas vyksta tamsoje, apleistuose pastatuose arba tankiame parke. Iš karto buvome supažindinti su ekskursijos taisyklėmis. Teko ir fotoaparatus paslėpti, ir telefonus išsijungti, ir prisiversti visą laiką tylėti, nes kalbėti buvo uždrausta. Vadovas perspėjo: 3 įspėjimai, ir ekskursija baigta visai grupei. Niekada tarp savo bendraklasių negirdėjau tokios net ausyse spengiančios tylos.

Kiekvienas suprato, kad tai – tik žaidimas, tačiau nesispyriodami nusprendėme įsitraukti į jį. Įsigilinęs į vadovo pasakojimus apie Joniškėlio dvarą šimtmečius valdžiusią garsiąją didikų Karpių giminę, apie tai, kaip dvaro kalvėje brolis broliui nukirto galvą, kaip po nakties nežinia kur pražuvo jauno Benedikto Karpio nekilminga mylimoji, kaip dvaro parke žiaurus prievaizdas gyviems vaikams dyrė odą, įsivaizduodamas viską taip, kaip buvo iš tikrųjų, nė nepastebi, kad retkarčiais išgirdęs kokį pašalinį garsą imi ir krūpteli. Kiekvienas sušlamėjęs lapelis, kiekviena trekštelėjusi šaka vertė sustingti.

Po dvaro teritoriją buvome vedžiojami ir šiurpių istorijų apie kažkada čia nutikusius įvykius klausėmės maždaug pusantros valandos. Galų gale buvome nuvesti į patį dvarą ir pagaliau gavome leidimą kalbėti. Buvome pavaišinti karšta arbata ir išgirdome, kad ekskursija baigta.

Prieš kelionę ir net pakeliui į Joniškėlį galvojau, kad bus lėkšta ir banalu, visai nebaisu. Tačiau supratau, kad klydau. Norėčiau viena naktį atsidurti tame parke.

Nepamirštama ekskursija!