Trečiadienis, 27 Balandis 2011 04:16

Kelias į olimpiados aukso medalį prasidėjo prie televizoriaus

Lingailė RUZGAITĖ, IIIg klasė

Nors mokinių, kurie vokiečių kalbą mokosi kaip pirmąją užsienio, gimnazijoje tėra vos saujelė, tačiau jie aktyvūs ir pastebimi. Šiais metais „vokiečiai“ ypač sėkmingai skina laurus ne tik mieste, bet ir respublikoje. Apie tai paprašėme papasakoti Martiną Košel (IIIa klasė), kuris, vos atėjęs į gimnaziją, visus ėmė stebinti kalbų mokėjimu.

- Martinai, tu laisvai kalbi lietuvių, rusų, vokiečių, anglų kalbomis. Kaip jas išmokai?

- Gimiau rusakalbių šeimoje, Lietuvoje, todėl automatiškai nuo mažens kalbėjau abiem kalbomis – lietuvių ir rusų. Anglų kalba mane taip pat lydi nuo vaikystės – mama skaitydavo vaikiškas angliškas knygeles. Maždaug nuo ketverių pradėjau dažnai per televizorių žiūrėti angliškus animacinių filmų kanalus. Suprasti angliškai man sekėsi labai gerai, tėvai tai matė ir norėjo, kad toliau lavinčiausi, todėl dar prieš mokyklą privačiai mokiausi papildomai. Tai davė daug naudos.

Vokiečių kalbos mokytis pradėjau atsitiktinai, kai buvau aštuonerių. Grįžęs iš treniruotės junginėjau televizoriaus kanalus ir užtikau vokišką kanalą, rodantį „Drakonų kovas“, kurių dėl treniruočių negalėjau žiūrėti lietuviškai. Nors kasdien žiūrėjau filmukus po keletą valandų, iš pradžių nieko nesuprasdavau. Kartą, po maždaug dvejų metų, mus aplankė šeimos draugas, kuris mokėjo vokiškai. Pamatęs, jog žiūriu vokiškus filmukus, ėmė mane kalbinti vokiškai. Tada ir jam, ir mano tėvams paaiškėjo, kad aš visai neblogai moku dar vieną kalbą. Tuomet ėmiau papildomai mokytis vokiškai, pirmąjį vadovėlį išėjau per vieną pamoką, nes pagrindus jau turėjau. Toliau praktikavausi su mokytoja ir vienas – žiūrėdamas filmukus.

- Kas paskatino tave dar aktyviau mokytis vokiečių kalbos?

- Kai atėjau į gimnaziją, mano gabumus iš karto pastebėjo mokytojos. Mokytoja Aurelija Tvarkūnienė kalbino dalyvauti debatuose vokiečių kalba, tačiau buvau vaikiškai užsispyręs, kad niekur nedalyvausiu, nes darau tik tai, kas man bus reikalinga gyvenime. Antroje klasėje vis dėlto pasidaviau įkalbinėjimams – pradėjau debatuoti. Turėjau „kalbos jausmą“ – kai nemoki taisyklių, bet žinai, kaip kalbėti. Pamažu ėmiau labiau orientuotis ne į anglų, kurią mokiausi kaip pirmąją, bet į vokiečių kalbą, 3-ioje klasėje vokiečių kalbą pakeičiau į pirmąją, išmokau gramatikos smulkmenų.

- Puikiai pasirodei vokiečių kalbos respublikinėje olimpiadoje, papasakok apie ją.

- Na, visų pirma su Lingaile Ruzgaite (IIIg) laimėjome miesto olimpiadoje – ji pirmąją vietą, aš – antrąją. Išvažiavome į respublikinę olimpiadą. Ji truko dvi dienas ir buvo gana sudėtinga. Iš jos aš parsivežiau aukso medalį, Lingailė – pagyrimo raštą.

- Ką tau davė laimėjimas olimpiadoje?

- Laimėjau kelialapį į vasaros stovyklą pasirinktame Vokietijos mieste. Ji, aišku, bus mokomoji, ne poilsinė. Didžiausias rūpestis dabar – Baltijos šalių vokiečių kalbos olimpiada, į kurią keliauja penkių geriausiai respublikinėje olimpiadoje pasirodžiusių mokinių komanda. Ji vyks gegužės 13-15 dienomis Rygoje, iki to laiko turiu parengti pristatymą apie save, savo šalį, miestą, mokyklą.

- Jau antrus metus dalyvavai debatuose vokiečių kalba. Kaip sekėsi?

- Debatai šiais metais buvo sunkesni nei pernai – buvome pavargę po olimpiados. Aš argumentų gerai išmokti taip ir nesugebėjau, pirmuosiuose debatuose, galima sakyti, pasidaviau – pasakiau porą argumentų, keletą kartų įsiterpiau. Pats nustebau, kai patekau į finalą. Galbūt dėl to, kad kalbą mokėjau geriau už kitus, o gal dėl to, kad komisija mane pažinojo iš ankstesnių „pasirodymų“, žinojo mano galimybes ir norėjo duoti šansą pasitaisyti. Finale sekėsi gerai, užėmiau, kaip ir pernai, antrąją vietą.

- Pirmą kartą gimnazijos istorijoje tu ir ketvirtokė Sotera Šveikauskaitė laikėte egzaminą, kad gautumėte vokiečių kalbos diplomus. Papasakok apie tai.

- Vokiečių kalbos diplomas (DSD) – kalbos sertifikatas, kuris, išlaikius atitinkamu lygiu, suteikia galimybę studijuoti Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos universitetuose. Jo galiojimo laikas neribotas. Egzaminas susideda iš 4 dalių: rašinio, kalbėjimo, klausymo ir skaitymo.

Diplomo siekti sumanė Sotera. Ėmėme lankyti specialius užsiėmimus. Iš pradžių buvo sunku – mane stebino vokiečių konkretumas. Klausyti, skaityti, kalbėti sekėsi neblogai, tačiau rašydamas rašinius turėjau problemų. Rašinyje visiškai negalima nukrypti į šalį! Iš pradžių, rašydamas 1000 žodžių rašinius, gaudavau 5 taškus iš 24. Galiausiai, kai išmokome rašinių sistemą, prasidėjo kalbėjimo problemos. Viena iš kalbėjimo dalių – paruoštas 5 minučių pristatymas. Vėl nepaisiau vokiečių konkretumo, padariau didžiulę 50-ties skaidrių prezentaciją apie atsinaujinančius energijos šaltinius. Kai nusiunčiau mokytojui, pasirodė, jog viską atlikau blogai. Ištaisęs tilpau į 10 skaidrių  (kartu su „Ačiū už dėmesį“) ir viskas baigėsi sėkmingai.

Abu su Sotera gavome C1 diplomus, tokių ir siekėme. Apdovanojimų ceremonija vyko Vilniaus universitete, buvo daugybė svečių, ambasados atstovai. Aš patekau į „Didįjį vienuoliktuką“ – surinkau 93 balus iš 96 ir esu antras Lietuvoje.

- Ką tau davė visa ši veikla?

- Patobulėjo mano vokiečių kalbos žinios, išmokau kalbėti konkrečiai ir viešai. Susipažinau su įvairiais žmonėmis, įgijau daug vertingos patirties.

1
2
3
4
5
1/5 
start stop bwd fwd