Trečiadienis, 30 Kovas 2011 18:12

JBG skambutis man vis tiek mielesnis

Vidmantė VISOCKAITĖ, IIb klasė

Kovo 22-24 dienomis vyko Juozo Balčikonio gimnazijos ir 5-osios vidurinės mokyklos (dabar jau šviežiai iškeptos gimnazijos) mokinių mainai. Juose dalyvavo antrų ir trečių klasių gimnazistai.

Aš, tiesą pasakius, neketinau dalyvauti šiame projekte, susitaikiau su mintimi, kad liksiu savo klasėje, bet į kitą mokyklą turėjusi eiti draugė susirgo ir - (valio!) aš jau mainuose!

Pirmadienį, prieš mainus, mūsų gimnazijos skaitykloje vyko susitikimas su penktosios gimnazijos mokiniais, apsikeitėme tvarkaraščiais. Adomėlis „apšildė“ susirinkusiuosius savo kūrybos daina, iškart smagiau pasidarė. Po trumpos įžangos ir susipažinimo žaidimo prie arbatos puodelio užvirė kalbos ir diskusijos. Su naujais pažįstamais bendravau kaip su senais draugais, dalinomės įspūdžiais, pasakojome apie savo mokyklas, mokytojus ir klasės draugus. Baimė įsilieti į naują kolektyvą dingo, nes buvau visiškai užtikrinta, kad būsiu priimta ir manęs niekas neskriaus.

Grįžusi namo visą vakarą tarškėjau tėvams, kaip ryt bus smagu. Aišku, buvo gaila praleisti pamokas (dėl kai kurių, pavyzdžiui, biologijos, mainų dienomis buvau grįžusi į savo  mokyklą), bet nauja patirtis ir nuotykiai – neprošal!  

Taigi, išaušo pirmoji mainų diena. Laukdama autobuso vis kartojau sau, kad įlipčiau į tinkamą, nes juk šiandien vykstu į kitą mokyklą. Pasisekė, autobusų nesupainiojau ir sėkmingai nusigavau iki reikiamos autobusų stotelės. O išlipus iš autobuso prasidėjo visas smagumas: jaudulys griaužia krutinę, kojos linksta, o akys didelės ir išsigandusios (paskui teko jas primerkti, kad atrodyčiau rami). Kadangi prieš tai nė karto nebuvau 5-ojoje vidurinėje, bijojau, kad nerasiu įėjimo. Teko sekti paskui minią. Eidama šypsojausi, gal dėlto į mane praeiviai kreivai žiūrėjo.

Gerai, į mokyklą įėjau, kitas iššūkis – rasti rūbinę. Paklausiau prie durų stovėjusios balčikonietės, bet ji nežinojo, tad teko vėl sekti srautą. O jų rūbinė keista: nėra numeriukų ir paltus bei striukes mokiniai kabina ant savo klasei skirtos kabyklos. Dabar viskas atrodo paprasta, bet kol aš tą perpratau!

Toliau viskas vyko labai sklandžiai ir smagiai. Beieškant kabineto, kur turėjo vykti pirmoji pamoka, mane pašaukė nepažįstama mergina, paaiškėjo, kad ji mano naujoji klasės draugė.  Buvau nuvesta prie kabineto, supažindinta su mokiniais ir pristatyta auklėtojai. Įtampa visai atslūgo. Jau tą pačią dieną įsiliejau į klasės kolektyvą, aktyviai dalyvavau pamokose, nebuvau išstumta iš klasės gyvenimo. Gaila, kad pirmąją dieną pamokos buvo sutrumpintos, bet užtat dar spėjau į kelias pamokas savojoje mokykloje.

Likusios dvi dienos tik dar labiau sustiprino ryšius su naująja klase. Atrodė, kad visą gyvenimą mokiausi kartu ir lankiau penktąją vidurinę, mokytojai taip pat tapo savi, nors pirmąją dieną ir bandė šiek tiek mane išgąsdinti. Maniau, kad bus sunku grįžti atgal į JBG, bet viskas baigėsi ramiau nei tikėjausi: juk gyvename tame pačiame mieste, nebus problemų susitikti su naujais draugais ir pažįstamais (o jų tikrai susiradau), tad nebuvo reikalo liet ašaras, gyvenimas nesibaigė.

Naujoje mokykloje mane nustebino triukšmas. Jau buvau įpratusi prie beveik akademinės JBG aplinkos, tad jaunesni moksleiviai šiek tiek gąsdino (mažiausi ten – septintokai). Mokosi jie panašiu tempu, bet, turiu pripažinti, per matematikos pamokas man nebuvo kas veikti.

Tikiuosi, gėdos savo gimnazijai nepadariau. Penktąją vidurinę nuo šiol galiu vadinti savo antraisiais namais, bet JBG skambutis man vis tiek mielesnis (nes jis labai gerai girdisi).

Manau, tokie projektai yra labai smagūs ir įdomūs, tad kuo jų daugiau – tuo geriau! O jei kitais metais mainai truktų savaitę, o ne tris dienas... Bet aš nesiskundžiu! Šios trys dienos buvo labai naudingos ir aš labai džiaugiuosi, kad sutikau dalyvauti mainuose.

1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
01/11 
start stop bwd fwd