Antradienis, 01 Vasaris 2011 20:11

Šuniukai labai norėjo gyventi

Lina KATELAITĖ, IIIb klasė

Noriu papasakoti apie savo šuniukus, apie tai, kaip jie priešinosi mirčiai, nes labai norėjo gyventi. Gal ši istorija kai kam ir nepasirodys kuo nors ypatinga, bet tikiuosi, kad ji paskatins pamąstyti apie tai, kas atsitinka, kai žmonės palieka augintinius likimo valiai.

Lapkričio 22-osios vakarą sulaukiau Panevėžio gyvūnų globos namų vadovės, gyvybės vagonėlio „mamos“ Rūtos Liberienės skambučio. Šioje gyvūnų prieglaudoje savanoriauju jau pusmetį. Gyvenu netoli, tad jei į prieglaudą atvykę žmonės nieko neranda, vadovė skambina man, kad ateičiau atiduoti ar priimti gyvūnų. Šio skambučio tikslas toks pat: esu kviečiama kelis gyvūnus atiduoti naujiems šeimininkams. Be to, R.Liberienė užsimena, jog prie vagonėlio palikti keturi trijų dienų šuniukai. Nueinu į prieglaudą kartu su tėčiu, atiduodu laukiantiems žmonėms šuniukus ir einu pažiūrėti naujųjų, pačių mažiausių, našlaičių. Trys juodi ir vienas rudas. Telpantys delne akli mažyliai cypsi ir verkia – ieško mamos. Neradusi buteliuko, skirto mažiems gyvūnėliams, šiaip ne taip pamaitinu visus švirkštu. Žodis „pamaitinu“ čia nelabai tinka – užtenka kelių mililitrų pieno mišinėlio. Panašu, kad šuniukų likimas nulemtas – ryto jie nesulauks.

Lapkričio 23 diena. Iš ryto pasitariame visa šeima ir nusprendžiame mažylius priglausti, jei jie dar gyvi. Mano tėtis kaip tik nedirba ir galėtų juos pažiūrėti. Eidama į mokyklą skambinu Rūtai, ši jau atvažiavusi į darbą, maitina šuniukus – jie dar gyvi. Susitariam, duodu tėčio numerį. Grįžusi namo randu visus keturis mažylius pintinėje. Juos reikia maitinti kas 3-4 valandas, po to masažuoti pilvuką, kol išsituština. Sužinom, jog tai labradoriukai: trys „berniukai“ ir viena „mergytė“.

Lapkričio 27 diena. Šuniukai jau turi vardus. Rudas „berniukas“ gauna Šokoladuko vardą, juoda „mergytė“ – Juodė, juodas „berniukas“ su žvaigždele ant kaktos ir balta pakakle – Žvaigždžius, juodas „berniukas“ su balta pakakle – Lakis. Dažnai tariamės su Rūta, mat niekad nesam laikę šuns. Ji nustebusi, kad šuniukai dar gyvi: „Matyt, labai nori gyventi“.

Gruodžio 4 diena. Veterinaras mus įspėjo, kad šuniukai labai ilgisi mamos: sapnuoja, ieško jos. Jau beveik visi šuniukai mato. Lakis atsisako valgyti. Dvi dienas jis nieko nevalgo. Bandom visokiais būdais ir žodžiais jį priversti valgyti – nevalgo, ir viskas. Pradeda tuštintis rausvom išskyrom. Liūdnos akytės žvelgia kažkur į tolį, kai jis užmiega amžinu miegu.

Gruodžio 11 diena. Šuniukai jau patys valgo, bet geria dar tik iš buteliuko. Juodė miršta nuo stafilokoko infekcijos. Jai ant pilvo, vėliau ir ant viso kūno, atsirado spuogų. Nesuspėjom nieko padaryti. Žvaigždžius gulėjo prie merdinčios sesutės ir ją šildė. Visi vaikštom tarsi apmirę. Net dabar, užsiminus apie Juodę, mums pasidaro labai graudu, nes galėjom ją išgelbėti. Tokių pat spuogiukų pastebėjom ir ant Žvaigdžiaus pilvuko. Imamės skubių priemonių: nupirktais antibiotikais maitiname abu užsikrėtusius šuniukus.

Gruodžio 19 diena. Žvaigždžius ir Šokoladukas beveik pasveikę. Jiems jau mėnuo. Mokosi vaikščioti, nors griūna dar dažnai.

Gruodžio 22 diena. Šuniukai „skelbia“ bado streiką, mat nebeduodame jiems gerti iš buteliuko. Nors indeliuose pilna pieno, mažyliai nesiteikia mokytis lakti. Vis dėlto badas daro savo ir, išbuvę alkani pusę dienos, vakare jie jau puikiai laka. Kalasi dantukai. Jau mažiau miega, daugiau žaidžia ir laksto. Jau žino, kad savo guolį teršti negražu, ir norėdami atlikti reikalus nueina į dėžės kampą.

Gruodžio 29 diena. Šokoladukas keliauja į naujus namus. Pas išties gerus žmones, kurie jį labai mylės.

* * *

Spėliojate, kas atsitiko Žvaigdžiui: ar jis surado namus? Taip, surado. Už sienos, virtuvėje, mano tėtis jam kaip tik davė valgyt. Žvaigždžius judrus šuniukas, daug žaidžiantis, bėgiojantis ir meiliai miegantis. Dar daug jam visko reikės išmokti. Mums irgi.

  

1
2
3
1/3 
start stop bwd fwd