Penktadienis, 29 Spalis 2010 16:52

 

Direktorius perdavė Dievui prašymą ir nuo gimnazijos bendruomenės

Egidijus MIKNEVIČIUS, mokytojas

Gimnazijos direktorius Raimondas Dambrauskas spalio 5-16 dienomis buvo išvykęs į Izraelį, ten dalyvavo seminare, kurį organizavo Jeruzalės Yad Vashem institutas ir Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Iš viso į šį seminarą vyko 25 švietimo darbuotojų grupė – aukštųjų mokyklų dėstytojai, Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojai, Tolerancijos ugdymo centrų darbuotojai, mokytojai. Seminaro metu aptarti žydų istorijos Europoje ir Lietuvoje, antisemitizmo ir nacių ideologijos, holokausto klausimai. Buvo kalbėta ir apie tai, kaip aiškinti mokiniams mūsų šaliai nemalonų istorijos faktą – Lietuvoje gyvenusių žydų naikinimą Antrojo pasaulinio karo pradžioje.

„Izraelyje vien tik dirbote, klausėtės paskaitų ar turėjote ir laisvalaikio?“ - paklausėme iš tolimos kelionės grįžusio direktoriaus.

- Gal kam gali susidaryti įspūdis, kad nuvažiavę į Izraelį, egzotišką šalį, tik lankėme šventas vietas, gulėjome prie Viduržemio jūros ar maudėmės Negyvojoje jūroje. Tikrai taip nebuvo, laisvo laiko turėjome labai mažai – kasdien po 10 valandų vyko intensyvus darbas, paskaitos. Aiškinomės, kodėl atsitiko taip, kad nuo Vytauto laikų Lietuvoje žydai gyveno, dirbo, o prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir užėjus vokiečiams lietuviai ėmė žydų nekęsti, kai kurie juos net ir žudė, kiti, tiesa, gelbėjo. Vis dėlto tai labai sudėtingas klausimas ir vienareikšmiai į jį atsakyti neįmanoma.

- Holokaustas – žydams viena iš skaudžiausių temų. Per Antrąjį pasaulinį karą daugybė žydų buvo nužudyta. Kaip Izraelyje vertinami šie istorijos faktai?

- Kaip sakiau, mūsų seminarą organizavo institutas Yad Vashem. Lietuviškai tai reiškia „Atmintis ir vardas“. Naciai siekė sunaikinti žydų vardus ir vietoj jų suteikti numerius (taip ir buvo daroma koncentracijos stovyklose), o Izraelyje siekiama prisiminti visų žuvusiųjų vardus. Jeruzalėje yra įsteigtas Yad Vashem muziejus – tai didžiulis plotas su labai daug pastatų, skirtų skaudiems istorijos įvykiams, vietoms, kuriose buvo sunaikinta daugiausiai žydų. Tie statiniai atitinkamai pavadinti, pavyzdžiui, yra Varšuvos getas, Vaikų memorialas. Dalis muziejaus yra po žemėmis –  kai praeini visas sales, pamatai atsiveriantį naujai statomos Jeruzalės vaizdą. Tai labai simboliška.

Bendruomenių slėnyje galima pamatyti akmenyse iškaltus pavadinimus miestų, gyvenviečių, kaimų, kuriuose prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno, o karui parsidėjus buvo sunaikintos žydų bendruomenės. Yra Bendruomenių slėnyje ir 239 lietuviški pavadinimai, tarp jų Panevėžys, Pušalotas, Ramygala. Prie  ten gyvenusių žydų žudymo prisidėjo ir lietuviai. Lietuvoje karo metu iš viso buvo sunaikinta apie 200 tūkstančių žydų.

Tačiau tiesa tokia, kad vieni lietuviai žydus šaudė, o kiti juos gelbėjo. Teisuolių alėjoje užrašytos 23 tūkstančių žmonių iš viso pasaulio, gelbėjusių žydus, pavardės, iš jų 772 – lietuviškos.

Vardų salėje stovi dėžės su lapais, į kuriuos užrašomi vardai numerį turėjusių ir mirusių žydų. Žuvusiųjų vardai sužinomi iš dokumentų, kitų žmonių atsiminimų. Iš viso per Antrąjį pasaulinį karą buvo sunaikinta 6 milijonai žydų, iki šiol užrašyta daugiau kaip 3 milijonai vardų. Izraelyje sakoma: „Mes gal visų vardų nesužinosime, tačiau kiekvienam žuvusiajam Vardų memoriale yra palikta vieta“.

Didžiulį įspūdį padarė Vaikų memorialas. Per karą buvo nužudyta 1,5 milijono žydų vaikų. Vienas turtingas Amerikos žydas nutarė pastatyti memorialą savo žuvusiam sūnui, tačiau Yad Vashem vadovai nesutiko, pasiūlė prisidėti prie visiems vaikams skirto memorialo statybos. Dabar šitas memorialas atrodo įspūdingai: absoliučiai tamsioje patalpoje įrengta speciali veidrodžių sistema šešių degančių žvakių liepsneles atspindi taip, jog atrodo, kad dega milijonai žvakių. Tamsoje girdisi ivrito ir anglų kalbomis tariami vaikų vardai.

- Izraelis – jauna valstybė, bet turinti kelių tūkstančių metų istoriją: žydai ten gyveno nuo biblinių laikų. Kuo ypatinga jums pasirodė ši šalis?

- Ypatinga tai, kad nuo seniausių laikų žydai nesutaria su kitatikiais. Šitas istorines, religines ir politines šaknis turintis konfliktas tęsiasi iki šių dienų. Pagal Šventąjį Raštą, pabėgę iš Egipto vergijos žydai 40 metų klajojo po dykumą, kol grįžo į Pažadėtąją žemę – Palestiną. Nuo to laiko jie čia gyveno šalia arabų, bet savo valstybės neturėjo. Kai Jungtinės Tautos 1948 metais paskelbė žydų valstybę, jau po 6 valandų kelios arabų valstybės – Irakas, Sirija, Jordanija, Egiptas – užpuolė Izraelį, tačiau neilgai trukusį karą arabai pralaimėjo. Izraelyje gyvenantys arabai musulmonai irgi nori turėti savo valstybę, tačiau žydai tam prieštarauja. Palestiniečiams priklauso tik kelios teritorijos – Gazos ruožas, Vakarų krantas, Betliejus, dalis Jeruzalės. Tai tarsi salos Izraelyje ir iš jų žydams nuolat kyla grėsmė.

Ta grėsmė jaučiama netgi sostinėje Jeruzalėje. Visą Jeruzalės senamiestį, kurį juosia mūrinė siena, yra istoriškai pasidalinusios keturių religijų bendruomenės. Didžiausia senamiesčio teritorija atitekusi musulmonams, dar yra armėnų, krikščionių ir judėjų (žydų) kvartalai. Ties kvartalų ribomis visur stovi ginkluota sargyba. Pavojingiausia yra musulmonų teritorijoje.

- Mus dažnai pasiekia žinios iš Artimųjų Rytų apie žydų ir arabų konfliktą. Ar teko matyti šio karo ženklų?

- Visur labai daug žydų kareivių. Izraelyje visiems piliečiams yra privaloma karo tarnyba: vyrams – treji, moterims – dveji metai. Kiekvienas, pradėjęs tarnybą, gauna vardinį ginklą ir su juo nesiskiria visą gyvenimą, laiko jį namie. Taip yra todėl, kad karas gali prasidėti bet kurią minutę ir per pusę valandos būtina prisistatyti į nurodytą vietą nešinam savo ginklu.

Musulmonams ginklų nešiotis neleidžiama ir tai juos labai siutina. Tačiau savo teritorijose jie irgi vaikšto su šautuvais. Bet ten nėra nė vieno žydo.

Labai keista buvo matyti, ypač Jeruzalėje, ir daug ginkluotų kareivių, ir civilių, besinešiojančių automatus. Jei žydai susirenka, pavyzdžiui, pietauti, ginklus tiesiog sukrauna į stirtas, kas nors vienas juos saugo. Mes tarpusavyje pasikalbėjome: „Įdomu, kas būtų Lietuvoje, jei kiekvienam vyrui duotų po automatą?“ O Izraelyje negirdėjau nė vieno šūvio, nors situacija yra labai įtempta. Iš pradžių tie ginkluoti žmonės keldavo baimę, net bijodavom prie jų prieiti, bet vėliau paaiškėjo, kad tai labai mieli žmonės – patys kviesdavo prieiti, siūlė kartu nusifotografuoti.

Izraelis apie 25 procentus bendrojo vidaus produkto skiria gynybai. Todėl šios šalies kariuomenė – ginklai, aviacija ir visa kita – yra viena iš moderniausių pasaulyje. Iš 7 milijonus gyventojų turinčios valstybės piliečių daugiau kaip milijonas tarnauja kariuomenėje.

- Kuo ypatingas žydų kasdienis gyvenimas?

- Žydų bendruomenės gyvenimas mums pasirodė labai įdomus, paremtas trimis pagrindiniais principais: Tora (Šventuoju Raštu – Senuoju Testamentu), šeima ir turtu. Žydas meldžiasi tris kartus per dieną, Torą aiškina rabinai, remdamiesi Talmudu. Talmude užrašyta 613 įvairių draudimų, kurių gyvenime privalo laikytis kiekvienas žydas.

Kai žydas berniukas gimsta, aštuntą dieną jam suteikiamas judėjiškas vardas, jis yra apipjaustomas. Iki trejų metų berniukui nekerpa plaukų, o kai sukanka treji, nukerpami visi plaukai, paliekami tik vadinamieji peisai (plaukų sruogos prie smilkinių). Ketverių penkerių metų berniukas vedamas į religinę mokyklėlę, būdamas trylikos jis pirmą kartą sinagogoje skaito Torą, tai yra, tampa suaugusiu. Tačiau taip savo vaikus auklėja tik ortodoksai – ypač religingi ir griežtai Toros bei Talmudo nurodymų besilaikantys žydai, kurie sudaro apie 25 procentus gyventojų. Beje, ortodoksams neprivaloma eiti į kariuomenę.

Žydai labai laikosi svetingumo principų. Sakoma, jeigu esi alkanas, sušalęs, neturi kur prisiglausti – susirask žydų bendruomenę: būsi ir pamaitintas, ir sušildytas, ir gausi pastogę.

Religingi žydai griežtai laikosi šabo. Šabas – laikas nuo penktadienio vakaro, kai uždegamos šabo žvakės, iki šeštadienio vakaro. Tuo metu žydai nieko nedirba, visą laiką skiria šeimai ir maldai. Šabą žydai švenčia minėdami pasaulio sutvėrimo septintąją dieną, kai Dievas po visų darbų ilsėjosi, ir tautos išėjimo iš Egipto dieną.

Dar vienas dalykas labai mane nustebino – penktadienį penktą valandą vakaro žydų gyvenamuose rajonuose sustoja visas transportas (autobusai, taksi), užsidaro visos parduotuvės. Gatvėse važinėja tik arabai taksistai, veikia tik kelios arabų parduotuvės. Pastebėjau, kad penktadienį labai daug žydų, nešini didžiuliais lagaminais, kažkur iškeliauja. Pasirodo, jie važiuoja į viešbučius, kad nereikėtų nieko daryti – ten visus darbus dirba arabai. Net liftas viešbutyje taip užprogramuotas, kad į jį įlipusiam žmogui nereikėtų nieko daryti, netgi mygtuko paspausti – kildamas ir leisdamasis liftas stoja kiekviename aukšte.

Religingi žydai valgo košerinį maistą – griežtai laikosi tam tikrų gyvulių skerdimo, maisto gaminimo ir valgymo taisyklių. Pavyzdžiui, jie derina maisto produktus, niekada pieno produktų nevalgys kartu su mėsa. Paprastai pieniškas maistas valgomas ryte.

- Kuriuose Izraelio miestuose lankėtės? Kas juose padarė didžiausią įspūdį?

- Didžiausią įspūdį padarė Jeruzalė. Čia ėjome Kristaus kančių keliu, buvome ant Alyvų kalno, Getsemanės soduose, Kristaus kapo bažnyčioje.

Karaliaus Dovydo įkurta Jeruzalė buvo 11 kartų užgrobta, 5 kartus sugriauta. Istorikai ir archeologai šiame mieste suskaičiuoja apie 20 kultūrinių sluoksnių. Taigi, kur bežengsi – visur istorija, kartais ji yra 4-5 tūstančių metų senumo.

Ten, kur kažkada stovėjo Pirmoji ir Antroji Jeruzalės šventyklos, dabar stovi musulmonų mečetė El Aksa. Pirmąją šventyklą pastatė karaliaus Dovydo sūnus Saliamonas 950 metų prieš Kristų. Šventykloje buvo saugoma Sandoros skrynia – Dievo ir žmonių sutarties ženklas. Šventyklą sugriovė babiloniečiai, ją atstatė karalius Erodas 31 metais prieš Kristų. 70-71 metais Antrąją šventyklą sugriovė romėnai. Iki šiol tėra išlikusi šių šventyklų dalis – žydų tautos šventenybe laikoma Raudų siena. Tai 60 metrų ilgio, 15 metrų aukščio (dar 7 metrai po žeme) statinys, prie kurio meldžiasi ir žydai, ir milijonai piligrimų iš viso pasaulio.

Yra tradicija į Raudų sienos plyšius dėti Dievui adresuotus raštelius, prašant įvairių malonių. Ir aš įdėjau tris prašymus, tarp jų – ir nuo Juozo Balčikonio gimnazijos bendruomenės. Nesakysiu, ką ten parašiau, laukime, ar prašymas bus išklausytas.

Raudų siena ir visa tai, kas prie jos vyksta, labai veikia emociškai. Jauti, kad čia vyksta kažkas labai ypatinga, ko negali paaiškinti – jausmas labai keistas ir labai stiprus. Čia, kur stovėjo Jeruzalės šventyklos, o dabar stovi trečia pagal svarbą (po Mekos ir Medinos) musulmonų mečetė, susiduria trys didžiausios pasaulio religijos – judaizmas, krikščionybė ir islamas. Čia, sakoma, meldėsi ir Mozė, ir Mahometas, ir Kristus.

Lankėmės viename iš šalia Jeruzalės esančių kibucų, kurių Izraelyje yra apie 300. Kibucuose gyvenančios žydų bendruomenės užsiima žemės ūkiu ir ruošia tinkamas įsikurti bei gyventi sąlygas savo tautiečiams, suvažiuojantiems į Izraelį iš viso pasaulio.

Dar aplankėme Tel Avivą – neoficialią Izraelio sostinę. Visos užsienio šalių ambasados  įsikūrusios šiame mieste, nes Jeruzalėje labai įtempti žydų ir arabų musulmonų santykiai. Tel Avivo senamiestis Jafa yra labai senas miestas, menantis ir Aleksandrą Makedonietį, ir Egipto valdovus, kurie čia traukdavo į karo žygius.

Buvome Ako mieste. Tai tarsi pilis, tvirtovė, įsikūrusi pusiasalyje. Aleksandras Makedonietis buvo užgrobęs šią tvirtovę, o Napoleonas jos nesugebėjo įveikti. Įdomu, kad čia daug bažnyčių yra pastatę Italijos pirkliai, kai kurias miesto vietas jie net pavadino savo šalies miestų vardais – čia yra Venecijos aikštė, Genujos aikštė. Veikia daug vienuolynų, vienas iš jų – garsiojo Tamplierių ordino. Man šis miestas pasirodė labai įdomus dėl to, kad jis kažkada buvo kryžiuočių sostinė. Vienas iš kryžiuočių tikslų buvo atkovoti iš kitatikių šventą miestą Jeruzalę. Kai kryžiuočiai buvo išvyti iš Jeruzalės, jie įsikūrė Ako mieste.

Aplankėme Kristaus gimimo vietą – Betliejų. Šis miestas yra Palestinos autonominėje dalyje, apsuptas 5-7 metrų aukščio tvora. Prie vartų iš vienos ir iš kitos pusės stovi ginkluota apsauga, tikrinami dokumentai. Kristaus gimimo vietoje pastatyta didžiulė bažnyčia, prie jos, kaip ir visur kitur, nutįsusios didžiulės eilės turistų. Bažnyčią, kadangi ji yra arabų teritorijoje, prižiūri musulmonai.

Dar buvome trečiame pagal dydį Izraelio mieste Haifoje, garsėjančioje Bahajų šventykla. Šventykla apsupta Persų sodais, kurie yra įtraukti į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Šventykloje palaidotas bahajų religijos, skelbiančios visų pasaulyje egzistuojančių religijų ir žmonijos vienybę, pradininkas. Bahajų religijos, turinčios apie 6 milijonus sekėjų, pagrindinė idėja – grožis išgelbės pasaulį.

Visi mūsų aplankyti Izraelio miestai labai skirtingi ir įdomūs. Izraelyje sakoma: Haifa dirba, Tel Avivas linksminasi, o Jeruzalė meldžiasi.

- Kokių įdomesnių gamtos paminklų matėte?

- Buvome prie Negyvosios jūros. Tai sūriausia jūra (tiksliau – labai didelis ežeras) pasaulyje, esanti 420 metrų žemiau vandenyno lygio. Jos druskingumas 10 kartų didesnis už bet kurios kitos jūros. Virš Negyvosios jūros yra labai didelis slėgis, deguonies kiekis ore didesnis 15 procentų, todėl ten būdamas jautiesi tarsi baro kameroje. Negyvoji jūra nuolat senka, dėl šilto klimato kasdien išgaruoja milijonai litrų vandens. Tuo metu, kai mes lankėmės Izraelyje, oro temperatūra nebuvo nukritusi žemiau 30 laipsnių karščio.

Negyvoji jūra ypatinga ir tuo, kad jos vandenyje galima vaikščioti. Tiesa, aš nėjau kaip Kristus vandens paviršiumi, tačiau plūduriuodamas, rankomis mataruodamas tarsi pelekais stačias lėtai stūmiausi į priekį – vanduo kelia kūną ir leidžia eiti. Kuo lengvesnis žmogus, tuo daugiau jo yra virš vandens. 

Didelį įspūdį padarė tai, kad gulėdamas vandenyje ant nugaros negali apsiversti ant pilvo – vanduo to neleidžia padaryti, neužtenka jėgų. Jei nori apsiversti, turi plaukti į krantą, pasiekti rankomis ir kojomis dugną ir į jį atsiremti.

Dėl savo sūrumo Negyvosios jūros vanduo yra pavojingas – jame galima būti tik 10-15 minučių, paskui būtinai reikia nusiplauti druską švariu vandeniu. Negalima nardinti galvos, taškytis, nes jeigu paklius nors vienas lašas vandens į akis, skrandį ar pažeistą vietą, jis gali labai smarkiai nudegti, teks būtinai kreiptis į medikus.

Dar buvome nuvažiavę į Naritėją – kurortą prie Viduržemio jūros Izraelio šiaurėje. Tačiau pasimėgauti kurorto malonumais neturėjome laiko: nuo 8 iki 18 valandos vyko paskaitos ir objektų lankymas, 18.30 valandą – vakarienė, o 19 valandą visi priėjimai prie Viduržemio jūros užrakinti, nes jau tamsu ir nebeleidžiama maudytis. Vienintelė galimybė nusimaudyti Viduržemio jūroje buvo anksti ryte, atsikėlus 5-5.30 valandą. Visi aplinkiniai žmonės stebėjosi, nes jiems maudytis spalio mėnesį jau per šalta – jūros vandens temperatūra „tesiekia“ 20-22 laipsnius. Pasak žydų, tokiu metu Viduržemio jūroje maudosi tik užsienio turistai ir rusai, atvažiavę gyventi į Izraelį.

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 32 33