Trečiadienis, 29 Rugsėjis 2010 19:31

Gimnazija – prancūzų rašytojo akimis

Juozo Balčikonio gimnazijos istorijos muziejaus ekspoziciją papildė įdomus eksponatas. J.Masiulio knygyno paveldėtoja Karolina Masiulytė-Paliulis iš prancūzų kalbos išvertė ir gimnazijos istorijos muziejaus vadovui Vytautui Baliūnui atsiuntė prancūzų rašytojo Žano Moklero (Jean Mauclere, 1887-1951) knygos „Lietuvos keliai ir žmonės“ ištraukas.

Šioje kelionių knygoje, išspausdintoje 1931 metais Paryžiuje, Ž.Mokleras aprašo ir savo įspūdžius iš viešnagės Panevėžio gimnazijoje, kuriai tuomet vadovavo Julijonas Lindė-Dobilas. Knygoje gimnazija vadinama licėjumi.

Kviečiame paskaityti keletą ištraukų iš Ž.Moklero knygos.

„Netrukus pasirodo šviesos ir mes atsiduriame ant naujo ir modernaus tilto per plačią ir tamsią  Nevėžio upę, kurioje atsispindi mėnulis. <...> Panevėžys, trečias pagal svarbą naujosios respublikos miestas, kuriame – trisdešimt tūkstančių gyventojų, jau iš pat pradžių sukelia malonų įspūdį, ypač tokiems kaip mes – sukorusiems ilgą kelią per laukus. Čia mes randame akmeninius namus, vakarietiško stiliaus vitrinas ir elegantiškus praeivius, devintą valandą vakaro vaikštinėjančius gerai apšviestais plačiais šaligatviais. Visuma palieka malonų jausmą, kam tai slėpti? Tarsi pasinertum į civilizacijos sūkurį.

<...> Licėjaus direktoriaus Lindės sutikimas dar labiau sustiprina šį malonų pojūtį.

- Pone Moklerai, ką jūs norėtumėte pas mus pamatyti ar išgirsti? – manęs paklausė licėjaus direktorius.

- Vieną mėnesienos vakarą Palangoje aš susižavėjau Panevėžio chorais. Ar būtų galima išgirsti bent vieną jūsų dainų?

- Žinoma. Mes paruošime ką nors šiam vakarui.

Lydimi didingo marmurinio Basanavičiaus žvilgsnio (Atgimimo tėvas puikiai įsitaisęs energingo tautinio jaunimo apsuptyje) mes žengiame didingais laiptais, vedančiais į garbės salę. Mokytojai mūsų laukia. Jie mus pasitinka klausiančiais žvilgsniais: kam jis pasiruošęs?

Estrada. Gražus reginys atsitraukus uždangai: išsirikiavę mažiausiai šimtas dainininkų ir dainininkių. Jaunuoliai dėvi licėjaus uniformas, merginos apsirengusios puošnius tautinius kostiumus: ryškių spalvų trumpus dryžuotus sijonus, siuvinėtas aksomines liemenes, marškinius papūstomis rankovėmis, per kairįjį petį persirišusios plačią geltoną-žalią-raudoną juostą.

Pianinas užgroja priedainį ir aš imu atidžiai klausyti. O taip: šimtas jaunų, gaivių ir dailių balsų man praneša:

Malbrouck išeina į karą,

Mironton, Mironton, Mirontaine!

Mėgaudamasis mano nuostaba, direktorius šypteli:

- Vaikai patys sugalvojo jums padainuoti šią neseniai per prancūzų kalbos pamokas išmoktą dainą.

Kaip apžavi prancūzą ši mūsų šalies sena pašaipi daina, išgirsta kitame Europos krašte!

Šis vakaras – dainų ir šokių. Kaip prisiminti šiuos kartais labai tylius, kartais griausmingai pratrūkstančius ir kartkartėm staiga nutylančius chorus? Tai pagal muzikos taisykles aranžuotos dainos, savotiškai pereinančios prie niūniavimo. Tai liaudies dainos, išlikusios tokios pat, kokias jau nuo amžių amžinųjų dainuodavo kaimuose. Vėliau – balsai sustiprėja, veiduose nušvinta šypsena <...>.

Dainininkai dar ir šoka. Poros susikimba, išsiskiria, vėl susiranda vienas kitą, kad akimirkai vėl išsiskirtų prieš sudarant promenadą ar ratelį <...>. Nieko nėra grakštesnio už šiuos baletą pamėgdžiojančius elementus.

Gražiai plevėsuoja per liemenį užjuostos lietuviškos juostos, gerai šokantys vaikinai prieš lengvutes savo partneres atrodo stamboki. Tokių žavingų akimirkų nepatirsi Vakarų šalyse, norėtųsi įsiminti jas, o minutės bėga greitai, taip greitai...“

 

***

Nuotraukoje – rašytojas Ž.Mokleras svečiuose pas Panevėžio gimnazijos direktorių, rašytoją, filosofą Julijoną Lindę-Dobilą 1930-09-04. Iš kairės: vertėjas, buvęs gimnazijos mokinys V.Einoris, Ž.Moklero motina, Ž.Mokleras, J.Lindė-Dobilas.