Pirmadienis, 19 Kovas 2018 18:24

Eilėraščius galima „prisijaukinti“

  

Saulė BALČIŪNAITĖ,  IIb klasė

 

Kovo 15 dieną dalyvavau Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete vykusiame VI respublikiniame moksleivių skaitovų konkurse, skirtame Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui paminėti. Konkurso pavadinimu tapo renginio garbės svečio poeto Tomo Venclovos žodžiai „Tarp būtojo ir būsimojo laiko“.

Konkurse skaičiau ištrauką iš Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“ ir Juditos Vaičiūnaitės eilėraštį „Barbora Radvilaitė“ iš ciklo „Kanonas Barborai Radvilaitei“. Kartu su lietuvių literatūros mokytoja Melda Jačauskiene pasirinkome tekstus, bylojančius apie Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto legendą. Barbora Radvilaitė – stipri asmenybė. Susigyventi su tekstais, nemeluosiu, buvo sunku. Esu jautrios prozos gerbėja, todėl „tapti“ stipria ir nepriklausoma moterimi nelengva. Netgi buvau suabejojusi, ar sugebėsiu skaityti būtent šiuos tekstus, tačiau nuostabios mokytojos dėka pavyko juos „prisijaukinti“. Pasirodymas praėjo sklandžiai, bet vis tiek buvo nejauku: mąsčiau, kad buvau labai nepopuliari, nes dauguma dalyvių skaitė šiuolaikinius prozos kūrinius ar jų ištraukas, eilėraščių buvo vos keli. Tačiau, komisijos nuomone, viskas buvo puiku, ypač buvau įvertinta už kontaktą su publika. Iš viso dalyvavo 51 skaitovas, nominuoti 9 laureatai, tarp jų ir aš.

Poezija – tai, kuo gyvena žmogus. Nesutinku, kai sako, kad poezijos skaitymas – ne kiekvienam. Priešingai – tai gali daryti kiekvienas, tik labai svarbu surasti artimą tekstą. Galbūt dėl to, kad poetas niekada nesiima spręsti konkrečių problemų ar atsakyti į kokį nors klausimą, mums būna sunku suprasti jo tekstą. Bet būtent tai ir yra kūrybos galia, ji neturi pradžios ar pabaigos, ji neturi rėmų, skaitydami ją mes išlaisviname patys save, atsiribojame nuo rutinos ir paneriame į tą niekieno neatrastą pasaulį. Iš šio renginio išėjau lyg patyrusi viską gyvenime: pyktį, baimę, liūdesį, džiaugsmą, viltį ir begalę kitų emocijų. Tokie renginiai kaip šis man padeda išlaikyti sveiką dvasią ir gyvą širdį. Pasak lietuvių literatūros tyrinėtojos Viktorijos Daujotytės, „poezija sako ir nesakydama“. Šiuolaikiniame pasaulyje poezija – tai pauzė, galimybė nors trumpam susimąstyti ir pasigrožėti. Sustokime!