Pirmadienis, 25 Balandis 2016 20:14

Sveikiname IIe klasės mokinį Augenį Vadlugą, 48-ajame Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse už gerą prozą apdovanotą III laipsnio diplomu ir medaliu. Siūlome paskaityti jo apysakos ištraukas.

 

„Kaip gali bet kuris žmogus, žvelgdamas į mūsų pasaulį, mūsų išpuoselėtą ir utopinį akmenėlį po Saule, nesusilaikyti neištaręs, kad mūsų nesibaigiančiame žygyje tobulumo link mes galų gale sunaikinsime pačią svarbiausią praeities relikviją – save pačius? Tai – šių dienų,  2087-ųjų metų, šios eros svarbiausias klausimas. Mes sukūrėme tikrąjį gausybės ragą – robotizaciją. Per kelis dešimtmečius išstūmėme žmogų iš jo paties darbo vietų. Midtaune – mieste, kuriame aš gyvenu – šiuo metu gyvena daugiau nei milijardas žmonių, tai yra kone devintadalis planetos gyventojų, tačiau iš jų, geriausiu atveju, tik pusė milijono turi darbą. Tačiau kartu su tuo puse milijono dirba keli milijardai robotų, ir vienas jų gali pakeisti keliolikos žmonių jėgas. Vyriausybės ir milžiniškos įmonės sukūrė Žemėje utopiją – net ir nedirbdamas, žmogus gyvena geriau, nei karaliai prieš kelis šimtus metų.

 Bet ar visa tai naudinga visuomenei?

 Permąsčiau visa tai, kai beeidamas Didžiuoju prospektu pastebėjau kompanijos „Novograd“ būstinę – neapsakomai aukštą ir didelį, daugiau nei kilometro aukščio pastatą, suprojektuotą geriausių pasaulio inžinierių ir architektų ir visiškai automatizuotai pastatytą per trejus metus. Tai – pačios galingiausios pasaulio bendrovės centras; jos vidaus reikalais žiniasklaida domisi taip pat įnirtingai, kaip ir Pasaulio vyriausybės naujienomis. Esu skaitęs knygą apie „Novograd“ kompanijos istoriją. Įkurta Sergejaus Neveščiako 2025 metais, ji viena iš pirmųjų plačiausiai įdiegė tuo metu dar naujas visiškos pramonės robotizacijos technologijas, ir taip per kelis dešimtmečius tapo pačia stipriausia ir įtakingiausia Žemės korporacija. Dabar, nors ir turėdama filialų visuose žemynuose, apimdama praktiškai visas gamybos sferas ir būdama kone trilijono dolerių vertės, „Novograd“ įdarbina tik 400 žmonių, o net ir tie kasdien baiminasi būti pakeisti robotais. Tačiau gyvena gerai – labai gerai. Prieš kelis šimtus metų vienas vokiečių istorikas rašė apie klasių kovą, kaip pagrindinį istorijos variklį ir jos suintensyvėjimą tuo metu, apie kovą tarp buržuazijos ir proletariato, ir apie socializmą. Jo laikų žmonės mūsų laikus palaikytų utopija, tobulu pasauliu, kur niekas nedirba, bet gauna, ko nori. Tačiau klasių kova niekur nedingo, tik pakeitė formą. Praeities kapitalistai virto mūsų „sėkmės kūdikiais“ – žmonėmis, dėl pažinčių ar sėkmės  turinčiais darbą, – o mes tapome proletariatu. Milžiniška „Novograd“ būstinė su savo tviskančiais langais ir neapsakomu aukščiu – tai naujosios mūsų visuomenės, naujų turtų ir naujos nelygybės simbolis.

 Priešais pagrindinį dangoraižio įėjimą ir visame pirmame jo aukšte rikiavosi žmonės – daugybė įvairaus gymio ir įvairiai apsirengusių asmenų su portfeliais, elektroninio popieriaus šūsniais ir, visų svarbiausia, viltimi. Girdėjau apie šį įvykį – net internete buvo rašoma: „Novograd“ prieš kelias dienas paskelbė, kad, įmonę palikus vienam sekretoriui, atsirado laisva vieta. Būriuojasi tūkstančiai žmonių, tačiau tai nieko nešokiruoja. Šiame mieste yra milijardas gyventojų, ir absoliuti jų dauguma patenkinta tik bazine mėnesio išmoka, tad į laisvas vietas paprastai pretenduoja imigrantai, atvykėliai iš kitų miestų, į Midtauną atsivežę jauną užsidegimą ir ambicingumą, dar nepritapę ir nesusilieję su lėtu ir neryžtingu sostinės ritmu. Beje, Anastazija Neveščiak, „Novograd“ vadovė bei įkūrėjo duktė, ir jos šutvė net neketina patenkinti jų vilčių. Dažniausiai tik pasišaipo iš bedarbių jaunuolių, pažemina juos ir dienos pabaigoje išėjusio darbuotojo vietą pakeičia botu. Tiesa, su iš dalies galiu teigti, kad esu panelės Anastazijos pažįstamas – mūsų pažintis gali būti apibūdinta žodžiais „aš jos nemėgstu, ji manęs nemėgsta“.

 Iš tikrųjų, jei ji nebūtų pasipūtusi ir išlaidi egoistė, gal ir galėčiau su ja sutarti. Gana graži moteris.

 Aš stovėjau kitoje gatvės pusėje ir stebėjau, kaip vienas po kito iš pastato išeina žmonės. Paniurę, nuvargę, jie tuoj pat kviečia taksi ir laukia atvažiuojančių savaeigių. Tada, įlipę į robotizuotą pervežimo mašiną, nustato kelionės vietą ir gulasi pamiegoti. Kai miestas milijardinis, jis ne koks mažiukas. Norėdamas nuvažiuoti iš vieno krašto į kitą, užtruktum visą dieną. Net nereikia saugotis avarijų – šansas, kad įvyks avarija, yra vienas iš trilijono. Savaeigės nustato kitų savaeigių vietą kilometro spinduliu ir nesitaiko vienos į kitas, praleidžia saugiai. Pagalvotum – utopiška. Neneigiu. Nes kai…