Penktadienis, 09 Spalis 2015 08:36

Garsūs vardai – vėl šalia

 

Onutė ŽIUKIENĖ, mokytoja

 

Tęsiasi lietuviškosios gimnazijos šimtmečio paminėjimo renginiai. Trečiadienį, spalio 7 dieną, gimnazijos senajame pastate, šalia 112 kabineto, kuriam jau yra suteiktas pedagogės, rašytojos, filantropės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vardas, atsirado Julijono Lindės-Dobilo klasė. Šio buvusio gimnazijos direktoriaus (1927-1934), kunigo, rašytojo, literatūros mokytojo vardu pavadintas 110 kabinetas. Prasminga, kad šiuose kabinetuose, menančiuose mūsų mokyklos praeitį, mokomasi gimtosios lietuvių kalbos.

Prie naujosios klasės vidurdienį susirinkę 3g ir 3a klasių mokiniai turėjo progą daugiau išgirsti, kokia gi asmenybė buvo Julijonas Lindė-Dobilas, kodėl turėtume įamžinti jo atminimą. Trečiokams apie Dobilo gyvenimą įdomiai papasakojo direktorius Raimondas Dambrauskas. Direktorius taip pat įteikė dovanų, kurios papuoš naująją klasę. Viena jų –  gražiai įrėminta sena nuotrauka, iš kurios žvelgia trečiojo XX amžiaus dešimtmečio gimnazistai ir mokytojai – G. Petkevičaitė-Bitė, J. Lindė-Dobilas ir kiti garbingi to meto pedagogai. Jų viltingas, šviesus žvilgsnis – lyg nebylus paskatinimas mums, XXI amžiaus gimnazijos žmonėms, gražiai gyventi, kurti savo ir Tėvynės ateitį.

Savo kaimynus nuoširdžiai pasveikino Danutė Ašerienė, G. Petkevičaitės-Bitės klasės vadovė. Ji priminė, kad abu šie šviesuoliai, Lietuvai ir mūsų gimnazijai nusipelnę žmonės, mėgdavę laikytis drauge (juos siejo ne tik bendras darbas, bet ir  meilė literatūrai, rūpinimasis moksleiviais). Ir amžino poilsio vietoje jie visai šalia: miesto Katedros (Ramygalos) kapinėse ant jų kuklių paminklų, sukurtų skulptoriaus Bernardo Bučo, jų globoto talentingo menininko, tupia ir gieda tie patys paukšteliai, skraido iš žiedų nektarą rinkdamos tos pačios bitės...

Mokytoja O. Žiukienė priminė svarbiausius J. Lindės-Dobilo biografijos faktus. Dobilas buvo iš tos XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios kartos, kuri rinkosi kunigystę, vykdydama tėvų (dažniausiai ūkininkų) valią ir norą. Iš tiesų Lindė nuo mokymosi gimnazijoje metų jau troško nuveikti kažką daugiau, norėjo rašyti. Todėl džiaugėsi, kai nuo dvasininko pareigų pavyko nutolti tapus pedagogu Panevėžyje. Jis svajojo, kad gimnazijoje galės daugiau laiko skirti rašymui – savo tikrajam pašaukimui. O Dobilo slapyvardį autorius pasirinko leisdamas pirmą didelės apimties ir vertingiausią savo kūrinį – romaną „Blūdas“, tuo stengdamasis autorystę ilgiau nuslėpti, nes žinojo, kad dvasininkų luomą savo romanu labai papiktinsiąs. Bet vėliau šis pseudonimas gražiai prigijo ir tapo neatsiejamas nuo pavardės.

Beje, Dobilo pažintis su Bite prasidėjo labai netikėtai. Kunigas J. Lindė 1910 metais romano „Blūdas“ autorinį egzempliorių atsiuntė tuo metu „Lietuvos žinių“ redakcijoje dirbusiai G. Petkevičaitei ir paprašė pataisyti kalbą, pažiūrėti, ar kūrinys vertas spausdinti. Bitė su „kunigėliais“ bendrauti nemėgo, bet buvo pareiginga ir ilgą romaną atidžiai perskaitė. Rašytoja liko sužavėta: „Čia gaivališkai giliai, gaivališkai teisingai sučiuptas mūsų sodžius su jo ypatumais, su puikiai nubraižytais tipais...“ Taip „Blūdas“ suvedė du Lietuvos šviesuolius, o nuo 1922 metų, kai J. Lindė pradėjo dirbti Panevėžyje, jie tapo tikrais bičiuliais, nes geriausias draugystės pamatas – bendri interesai, bendros vertybės.

...Apie J. Lindės-Dobilo asmenybę ir nuopelnus mūsų gimnazijai (jau ko vertas jo vadovavimas „Meno kuopai“, tuo metu garsėjusiai visame mieste kaip drąsių, kūrybingų gimnazistų būriui) ir Lietuvos kultūrai (jo grožinė kūryba ir religiniai-filosofiniai veikalai) galima dar daug pasakyti, bet galbūt trumpiausias būtų paties autoriaus palinkėjimas savo amžininkams (ir – mums!): „Būkime esmės žmonėmis!“
20151007_114352
20151007_114400
20151007_114810
20151007_114844
20151007_114855
1/5 
start stop bwd fwd