Ketvirtadienis, 16 Liepa 2015 19:20

Gerbiami mokytojai, pavaduotojos, direktoriau, Juozo Balčikonio gimnazija,

 

Vytautas V. Landsbergis rašė: „Laikinumo pojūtis yra mokytojas: tik pajutęs laikinumą pradedi vertinti tai, ką turi, imi tai gerbti bei puoselėti. Tarkim, kai suserga artimas žmogus, pradedi matyti jį visai kitaip: randi laiko aplankyti, kalbėtis, pagaminti jo mėgstamą patiekalą, ieškai vaistų, vitaminų, gerų knygų, bandai pakelti jam nuotaiką.“ Mūsų, abiturientų, atveju tas artimasis yra gimnazija. Vienokia ji buvo atėjus į pirmąją gimnazijos klasę, kai pulkais vaikščiodami mokykos koridoriais ieškojome kabinetų, kai paskutinio skambučio garsas mums buvo nesuprantamas, kai ši diena buvo kažkas nesuvokiamo. Ir visiškai kitokia gimnazija yra dabar, kai supranti, kad kasdien nebevaikščiosi jos didingais koridoriais, kad nebeįminsi į J. Balčikonio, G. Petkevičaitės-Bitės ar Žemaitės pėdas,  įeinant į gimnaziją nebematysi garsiojo Julijono Lindės – Dobilo  šūkio. Tik likus keletui akimirkų iki naujojo gyvenimo etapo pradžios supranti, ką gimnazija mums suteikė. Gal ne visi iš čia išeisime su raudonais diplomais, netapsime garsiais mokslininkais ar filosofais, tačiau išeisime kitokie nei kiti, su kitokiu gyvenimo supratimu, su kažkuo daugiau nei mokyklinės žinios. Ir už tai, turėtume dėkoti jums mokytojai, be jūsų gimnazija būtų tik eilinis plikas pastatas. Taigi visos du tūkstančiai penkioliktųjų metų abiturientų laidos vardu sakau ačiū jums už tas nuoširdžias pamokas per kurias ne tik mokydavomės sausus dalykus, bet ir šnekėdavome, kaip sako žmonės, šiaip apie gyvenimą. Ačiū, už tas plačias jūsų šypsenas koridoriuose, ačiū už ne itin lengvus kontrolinius, ačiū už bemieges jūsų ir mūsų naktis, ačiū už tai, kad visados iš mūsų reikalavote daugiau, nei galbūt mes buvome pajėgūs, ačiū, kad suprasdavote ir tikėdavote mumis. Dėkoju auklėtojams už jūsų vargus teisinant mūsų pamokas, traukiant mus iš gyvenimo klystkelių. Dėkoju lietuvių kalbos mokytojams už svajones, už gilesnį pasaulio supratimą, na, o tiksliųjų mokslų mokytojoms už supratimą, kad gyvenimas ne vien svajonės, o ir realūs, kartais nemalonūs skaičiai. Užsienio kalbos mokytojoms, sakau ačiū už  platesnį horizontą. Istorijos ir geografijos mokytojams už įskiepytą meilę savo kraštui. Gamtos mokslų mokytojoms už supratimą kas esame ir kokie esame. Etikos ir tikybos mokytojoms už prasmės ir esmės paieškas.  Menų mokytojoms dėkoju už įgytą suvokimą, kad kiekviename iš mūsų slypi bent maža menininko gyslelė. Kūno kultūros mokytojams už mūsų kūno ir proto lavinimą. Ačiū pavaduotojoms už visą nematomą darbą, kurį jūs nudirbate ir ačiū direktoriui už tokio nuostabaus kolektyvo subūrimą. Tariu dar vieną ačiū Juozo Balčikonio gimnazijai už visus šiuos nuostabius ketverius metus ir linkiu toliau stebinti visą Lietuvą savo pasiekimais, na, o jums mokytojai dar kartą dėkoju, kad buvote, esate ir kad būsite, nes tik dėl jūsų kiekvienas iš mūsų galėtų pridėti ranką prie širdies ir ištarti: čia mano namai. 

 

 2015 metų laidos abiturientai

  

0002
0003
0004
0005
0006
0007
0008
0009
0010
0011
0012
0013
0014
0015
0016
0017
0018
0019
0020
0021
0022
0023
01/22 
start stop bwd fwd