Ketvirtadienis, 20 Kovas 2014 09:50

Pergalė pasiekta po penkerių metų darbo

 

Austėja SKUDAITĖ, IIa klasė

 

Mūsų gimnazijos 3d klasės mokinys Tautvydas Karvelis džiaugiasi ilgai siekta pergale – šįmet jis tapo Lietuvos tūkstantmečio vaiku. Mes visi labai džiaugiamės jo laimėjimu. Man smagu, kad Tautvydas sutiko papasakoti apie save ir dalyvavimą konkurse.

 

 - Labas, Tautvydai! Sveikinu su pergale. Ar daug, ar ilgai ruošeisi šių metų konkursui „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“?

- Labas! Šį kartą ruošiausi pakankamai daug, gal du su puse mėnesio, nes norėjosi pagaliau viską užbaigti – pagaliau laimėti ir šioje istorijoje padėti tašką. Kai laidoje dalyvavau pirmąjį kartą, o tai buvo prieš penkerius metus, visiškai nieko nesiruošiau ir užėmiau trečiąją vietą. Antrą kartą dalyvaudamas taip pat nieko specialiai neskaičiau – likau ketvirtas. Trečiąkart likau penktas, nors šiek tiek jau skaitinėjau, varčiau enciklopedijas. Pernai jau rimčiau pasimokiau ir likau antras.  Iš tiesų dirbti reikia – žinios pačios galvon nesulenda.

- Kaip vertinai savo varžovus, ar labai pasitikėjai savimi?

- Varžovus visada vertinu pagarbiai. Nemažą būrį jau pažinojau iš ankstesnių laidų. Aišku, įtampa buvo, nesinorėjo vėl jiems nusileisti, bet šįkart sėkmė šypsojosi man.

- Kai žiūriu laidą, patogiai namie įsitaisiusi prieš televizorių, dažnai galvoju, kad klausimai sunkūs, sukti. O kaip tu vertini klausimus, skirtus laidos dalyviams?

- Čia yra ir savotiškos loterijos. Vieni klausimai iš tiesų yra labai lengvi, o kiti išmuša iš vėžių – atrodo, pirmą kartą girdi faktą ir reikia atsakyti, tada tiesiog bandai spėti. Kartais pasiseka, kartais – ne.

- Girdėjau, kad tau ruoštis konkursui padeda ir tėvai.

- Taip. Dažnai paklausdavo, ar žinau tą, ar žinau aną, arba tiesiog rasdavo kokios nors informacijos ir sakydavo: pasiskaityk, gal pravers. Ir šiaip tėvai mane visada labai drąsina, skatina judėti į priekį.

- Turbūt labai nudžiugai pamatęs savo vardą rezultatų lentelės viršuje?

- Kai penkerius metus sieki tikslo, laimėjęs net netiki, kad tai įvyko. Išjungė visas kameras, mane draugai sveikina, o aš vis dar nesuprantu, kad laimėjau. Dar ir dabar man visiškai nesitiki, kad laimėjau, nes kažkodėl esu pratęs manyti, kad kiti už mane geriau žino, moka, pasirodo. Bet šiaip jausmas tai labai geras – nėra čia ko slėpti!

- Susidaro toks įspūdis, kad labai daug laiko skiri mokslams, o koks tavo laisvalaikis?

- Domėdamasis kuo nors nebūtinai turi mokytis. Kaupti žinias gali vakarodamas su draugais kavinėje, kalbėdamasis, o tą informaciją, kurią sužinai, tiesiog dediesi sau į galvą. O šiaip namuose namų darbus padarau, kontroliniams darbams pasiruošiu. Ir laisvo laiko turiu nemažai. Dalyvauju protmūšiuose, dainuoju chore. Vasarą mėgstu važinėtis dviračiu, maudytis, žvejoti. Ir kortos man atrodo mąstančiųjų žaidimas, patinka biliardas. Mėgstu keliauti, turiu draugų iš kitų miestų, susitinku su jais.

- Ar kitais metais dalyvausi laidoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“?

- Oi, tikrai ne. Jau seniai sau pažadėjau, kad jeigu laimėsiu, daugiau nebedalyvausiu. Pasiekiau, ko norėjau, ir užtenka.

- O ką tu patartum kitiems – ar  verta dalyvauti šiame konkurse?

- Tikrai verta. Pasisekė – galiu džiaugtis dovanomis: šiais metais skirtas puikus prizas – savaitės  stovykla Anglijoje, planšetinis kompiuteris, daug saldainių, kanceliarinių reikmenų. Didžiausias pasididžiavimas – Tūkstantmečio vaiko statulėlė. Manau, kad protingiausia laikytis olimpinio principo – svarbiausia dalyvauti. Dalyvaudamas išbandai save, daug ką sužinai, susipažįsti su naujais žmonėmis. Jei kažkas kitas gali, tai kodėl tu negali?

 

1
2
3
4
5
1/5 
start stop bwd fwd